Labas!

Grįžtu čia, mat pamaniau, kad tarp visų išprotėjusių lakstymų ir prieššventinių reikalų, kai jau viskas beveik ima rimti, parašysiu apie šventes. Juk ne veltui vadinuosi Švenčių Drauge, hihi! :)

Šįkart papasakosiu ką atradau iš “Vinted” už 2 eurus pirktoje Angelės Vyšniauskaitės knygelėje “Mūsų metai iš šventės”.


Fun fact apie mane įžangai: pati netikiu bažnyčios, kaip sakau, reikalais ir man kažkaip arčiau širdies yra senoviški baltiškieji papročiai bei idėjos. Knygoje skaitydama aptikau papročius ir iki krikščionybės, todėl ta proga, jog šventės jau visai čia pat, o vakar kaip tik šventėme žiemos Saulėgrįžą (be galo mistišką, naują nešančią ir bent jau man - stebuklingą šventę), nusprendžiau pasidalinti žiniomis ir su jumis!


Kiekvieną mintį surašysiu skirtingose pastraipėlėse, kad būtų paprasčiau skaityti (ir manau, jog ties viduriu ir pabaiga, bus įdomiausia, tad labai kviečiu bent greitai akimis permesti viską, iki galo)!


⊹₊⟡ Kūčių vakaras, vainikuojantis tamsos persiritimą į Šviesą, dar iki krikščionybės buvo ypatingas. Ant stalo tiesdavo baltą lininę staltiesę, po ja dėdavo šieno. Ir taip, tikrai žinote, jog šienas simbolizuoja Jėzaus prakartėlę ir kitus susijusius dalykus, tačiau pagal Baltiškas tradicijas, tai buvo žmonių ir gyvūnų bendrystės ženklas.
Man, kaip gyvūnų mylėtojai, tai kažkaip labai brangu. Pagalvojau, jog iki šiol mes rūpinamės, mylime ir priimame gyvūnėlius kaip pilnaverčius Šeimos narius, o tuomet ir arkliukai, ir paršiukai irgi buvo didžiausias turtas. Žmonės su jais dalindavosi ne tik kasdieninius darbus, o ir Meile bei viskuo, ką turėjo.

⊹₊⟡ Šeimos, kuriose būdavo nelyginis skaičius žmonių, pasikviesdavo elgetą iš gatvės, kad skaičius prie stalo būtų „pilnas“.
Šiais laikasi, tai atrodo kaip “misija neįmanoma”, o anuomet tai buvo gražus ir labai jaukus paprotys. Toks apie nepamiršimą dalintis su tais, kurie turi mažiau.

⊹₊⟡ Baltai Kalėdų laikotarpiu prisimindavo ir vėles.
Tamsa, vėlės, mirtis, protėviai, Šeima - tarsi viskas susiję tarpusavyje.
Buvo toks paprotys, kuomet vyriausias šeimos vyras eidavo į lauką ir šaukdavo protėvių dvasioms - „Ateikit kūčių“!
Kas dar įdomu - tai, jog kviesdavo ne tik vėles, o ir vėją, šaltį bei bites.
Bitėms, kaip pagarbos ženklas, būdavo padedamas saldintas miešimas (Googlinau, toks keistas patiekalas iš grūdų arba žirnių) ir pastuksenama į avilį, taip pranešant, kad šventė prasidėjo ir metas burtis Šeimai kartu.

Dar labai miela, bet buvo tradicija, benamėms vėlėms palikti dubenėlį avižų kisieliaus ant palangės, kad visos būtų sočios ir laimingos.
I guess, vėlės tais laikais nebuvo nusiteikusios prieš kisielių ir jo plutelę po stovėjimo…

⊹₊⟡ Anksčiau Kūčias švęsdavome su 9 patiekalais, (greičiausiai ne tik dėl to, kad 9 yra mano mėgstamiausias skaičius…) o ir dėl to, kad per pradžioje minėtąją žiemos Saulėgrįžą, visi dainuodavo, kaip Devyniaragis elnias atneša Saulę ant ragų ir šiaip, žmonės tikėjo, jog šis skaičius yra stebuklingas.
Na, o vėliau, pasikeitus mėnesių skaičiavimui, patiekalų radosi 12 - kaip simbolis ir padėka už praėjusius metus ir kiekvieno mėnesio prisiminimas, apgalvojant nuveiktus darbus.


Na ir dar trys, jau pabaigai, kad skaitymas prieš baltą mišrainę neprailgtų:


⊹₊⟡ Svarbus archajiškas paprotys - vyriausioji šeimos Motina barstydavo užkalbėtus kviečių grūdus ant vaikų, po stalu ir tvarte gyvuliams, prašydama augimo, derliaus, sėkmės ir apsaugos nuo ligų.

⊹₊⟡ Tikėta, kad Kūčių naktį trumpai akimirkai vanduo šuliniuose virsta vynu, o gyvuliai prabyla ir išsako nuoskaudas vienas kitam apie žmones.
Tačiau sad news - jeigu koks žmogus nugirsdavo, tikėjo, kad jau Giltinė atžygiuos ir jam tai bus paskutinis nugirstas pokalbis…
(Aš aiškiai ilgai nebūčiau tempus, nes tikrai norėčiau paklausyti ką arkliukai plepa...)

Burtai burtai ir dar kartą burtai. Jaunimo. Apie Meilę ir veselę:


Traukdavo šiaudus iš stogo (jei lyginis - bus veselė kitąmet).
Traukdavo batus iš sieto (jei moteris ištraukdavo vyrišką ir atvirkščiai, tai bus veselė).
Moterys vogdavo po saujelę visų 9/12 patiekalų, maldavo juos girnose vidurnaktį. Prieš veidrodį. Taip tikėdavosi pamatyti būsimą sutuoktinį.
Ir dar lakstydavo aplink trobą, preferably - nuogos (taip sako, šansus pasididins...)
Šluodavo namus, o surinktas šiukšles nešdavo į kryžkelę ir klausydavosi, iš kurios pusės loja šunys - iš ten turėjo ateiti Meilė.

Tiesa, minėtosios kryžkelės, tikėta, buvo vėlių susibūrimo vieta, tad jeigu kada bus vieniša, yra šansų, kad ten surasite kokią tais artimą Sielą.



Na ir ką gi, tekstas įveiktas (ačiū labai už skirtą laiką), darbai prieš Kūčias - nudirbti, skolų, dėkui sau net ir neturėjau, tad ir šiame fronte - ramu!

To iš visos širdies linkiu ir jums VISIEMS!
Jaukiausių Švenčių, gardžių patiekalų, brangiausio laiko su mylimaisiais,
na, o jeigu šis laikas Tau ne toks džiugus, kaip kitiem, siunčiu šiltą didelį apkabinimą ir primenu, jog ir tai praeis.

O visą šį rašalą noriu užbaigti taip:
apie gražiausias metų Šventes - Jūsų Švenčių Draugė!

Visiems AČIŪ, kad esate ir susitiksime 2026!

P.S. Jei turite įdomių papročių, pasidalinkite, būtų labai smalsu išgirsti!

Senoviniai Kūčių, Kalėdų papročiai Lietuvoje

Mainau šį tekstą į Tavo ~ 4 minutes. Ačiū Tau už jas!

Šilti linkėjimai,
Tavo Švenčių Draugė Austėja Bernatovič